jurbarkas herbasJURBARKO SPORTO CENTRAS


Vytauto Didžiojo g. 35A, 
LT - 74128 Jurbarkas

Tel. / faks. (8 447) 72 536
El. paštas jurbarkosportas@gmail.com

Marcinkaus stadionas

Paskelbta: 2020-04-29

Jurbarko krašto žymus sporto žmogus Rolandas Radvila

Tęsiame mūsų krašto sporto žmonių pristatymus ir trumpus interviu.
Rolandas Radvila.
Sporto šaka – krepšinis. Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinių vyr. treneris.
Rolandas Radvila savo krepšinio trenerio karjerą pradėjo iškart po studijų Lietuvos Kūno Kultūros Institute (dabar – Lietuvos Sporto Universitetas) savo gimtajame mieste Jurbarke. Po 2 metų jis buvo pakviestas į Kauną, į A. Sabonio krepšinio mokyklą. Treneris krepšinio pradmenų mokė Lietuvos krepšinio rinktinės įžaidėją Mantą Kalnietį, „Lietkabelyje“ dabar žaidžiantį Paulių Valinską, Taurą Jogėlą, rungtyniaujantį Lenkijos Ščecino „King Wilki Morskie“ komandoje, Edviną Šeškų, Taivano čempionate ginantį Taojuano „Pauian“ ekipos spalvas ir nemažai kitų su krepšiniu gyvenimą susiejusių atletų.

Reikia pažymėti tai, jog 2008 metais Rolandas Radvila buvo nutaręs grįžti į gimtąjį Jurbarką, netgi trūko tik jo parašo ant darbo sutarties, bet vis dėlto jo keliai pasuko į netoli Maskvos esantį Vidnojės miestelį. Čia prie „Spartak“ vaikinų komandos jį pakvietė prisijungti buvęs Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ir akcininkas Šabtajus Henrikovičius Kalmanovičius. Čia treneris buvo paskirtas netgi į nacionalinės jaunimo rinktinės trenerių štabą, kuriame R. Radvila praleido keturias vasaras ir laimėjo sidabrą 2010-ųjų Europos 18-mečių čempionate bei bronzą 2011-ųjų pasaulio 19-mečių pirmenybėse. Treneriui teko treniruoti tokius žaidėjus, kaip Sergejus Karasiovas (Cleveland „Cavaliers“, Brooklyn „Nets“), Dmitry Kulagin (Maskvos CSKA), Vladislav Trushkin (Sankt Peterburgo Zenit).R. Radvila į Lietuvą sugrįžo 2015 metais, kur buvo pakviestas prisijungti prie Lietuvos krepšinio federacijos štabo. Čia treneris padeda atsirinkti talentingus jaunuolius, kurių yra ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Treneris taip pat bando atrasti vieną kitą žaidėją provincijoje, aktyvina rajonus, kurie krepšinio apskritai dar neturi.Taigi, Rolando atsakymai:
1. Kiek Jums buvo metų, kai atėjote į pirmąją krepšinio treniruotę?
Jurbarke neturėjau tokių krepšinio treniruočių, kokios dabar yra Jurbarko sporto centre. Tuo metu, kai aš augau, mūsų mieste nebuvo krepšinio trenerio, tad visi treniravosi ir žaidė savo malonumui. Mes buvome paprasčiausi fanatikai ir neduodavome ramybės savo fizinio lavinimo mokytojams Aldonai Kvietkienei ir Remigijui Brazaičiui – eidavome labai dažnai ir į namus, prašydami raktų nuo sporto salės, kad tik galėtume pažaisti, pamėtyti, pasitreniruoti. Labai dėkoju jiems už kantrybę ir vis pagalvoju, kaip mes jiems atsibosdavome. Įsivaizduokit, jei mes jų nerasdavome namie, imdavome ieškoti visur, kur tik jie galėtų būti, kad tik įeiti į salę. Jau po daug metų sutikęs mokytoją R. Brazaitį, paklausiau – ar yra dabar tokių, kaip mes buvome? Atsakė, kad nelabai. Bet aš giliai įsitikinęs, kad turėtų ir dabar tokių būti. Gal mokytojas tik norėjo patikinti, kaip mes iš tiesų norėjome sportuoti ir kaip mums to krepšinio reikėjo.
2. Kokių dar sporto šakų treniruotėse apsilankėte vaikystėje?
Čia galima sakyti, ilga istorija. Teko lankyti pora sporto šakų. Futbolą pas trenerį Vidimantą Baužą ir lengvąją atletiką pas Mečislovą Leškį. Su pastaruoju galiu pasakyti, kad meilė krepšiniui ir atsirado, mat per treniruotes gaudavome pažaisti krepšinį, kas labai užkabino. Nelabai ką mokėjau, bet labai patiko judesys bei pasikartojanti emocija kiekvieną kartą pataikius. Juk lengvojoje atletikoje prabėgai 100 m ir viskas ar tas pats į tolį nušokus, o čia ta pati emocija apvaldo kiekvieną kartą kažką gero padarius - perėmus, blokavus, pataikius ir ypač pataikius iš tritaškio zonos. Tad galiu sakyti, jog lankiau lengvąją atletiką, o mintys buvo su krepšiniu (tai iš tiesų net vėliau padėjo). O vieną kartą, laimėjus varžybas "Drąsūs, stiprūs, vikrūs", buvau pakviestas į laidą, filmavo, klausinėjo, prizų net gavau. Tada uždavinėjo klausimus apie mano sportą – lengvąją atletiką ir paklausė: "O gal dar kas nors patinka be lengvosios atletikos?" Sakau: "Krepšinis". "O labiau patinka lengvoji atletika ar krepšinis?" Sakau: "krepšinis". Šitą laidą vėliau pamatė ir treneris, ir draugai, o kai atėjau į treniruotę po laidos, kurią rodė per TV, vos ne visi sutartinai sako: "O ko tu čia atėjai? Čia juk ne krepšinis". Tada pats sau pasakiau, kad kai užaugsiu, būsiu krepšinio treneris ir mano vaikai Jurbarke turės krepšinį. Tai buvo 7-oje klasėje....
3. Koks sportininkas Jums buvo pavyzdys, kai susipažinote su krepšiniu?
Prie TV praleidau turbūt visas rodomas krepšinio rungtynes, o tada, 1979 metais, Lietuvoje vedanti komanda buvo Vilniaus Statyba, kuri TSRS čempionate užėmė net 3-ią vietą (tuo metu Kauno Žalgiris buvo priešpaskutinis). Tad praktiškai vos ne kiekvienas iš tos komandos buvo mano dievaitis. Ypač tada, kai pataikydavo ir kai komanda laimėdavo. O vėliau, aišku, atėjo ir Kauno Žalgirio eilė, kur 15 metų patekau pirmą kartą į sporto halę ir į legendines rungtynes Žalgiris-Cibona, kurioje žaidė D.Petrovičius. Tad tų dievaičių padvigubėjo.
4. Gal pasidalinsite įsimintiniausiu Jūsų sportinės karjeros įvykiu?
Apie savo karjerą nepasakysiu nieko įdomaus, mat mano bendraamžiai Lietuvoje lankė stipriausias krepšinio mokyklas ir buvo toli pažengę. K.Kemzūra, D.Sirtautas, R.Cvirka, R.Gudas (dabar labai gerai žinomas profesorius ortopedas), visi jie buvo grupiokai Lietuvos Kūno Kultūros Institute (dabar Lietuvos Sporto Universitetas). Štai jie turėtų ką išskirti. Aš kaip žaidėjas buvau gilus vidutiniokas. O kaip treneris galiu su malonumu prisiminti 2004 metų MKL (Lietuvos moksleivių krepšinio lyga) jaunių (U18) čempionatą, kur finale žaidė abi mano treniruojamos komandos viena prieš kitą. To niekam nėra pavykę pasiekti/pakartoti iki šių dienų, tad be galo smagu ir didžiuojuosi savo auklėtiniais - be galo geri papuolė
5. Kokia sporto šaka Jums dar patinka ar domitės, o galbūt nepraleidžiate nei vienų varžybų?
Sakyčiau, yra dar 3 sporto šakos, kuriomis labai domiuosi. Visų pirma, Formulė 1, kur viskas turi būti preciziškai tikslu ir lenktynėms turi įtakos net šimtosios sekundės dalys. Kaip pvz., važiuojant kvalifikaciją, vieno rato geriausi laikai gali tilpti į vieną sekundę skirtumo. Būna, kad net 16 bolidų telpa į tą vieną sekundę pravažiavus kiek daugiau nei 4 km, kas realiai protu sunkiai suvokiama, jei tai būtų įmanoma parodyti vienu metu. Antroji būtų, biatlonas - kur tu kad ir kaip gerai būtum pasiruošęs fiziškai, pataikyti į taikinį tikrai reikia. O tai labai artima krepšiniui. Šok, bėk, būk vikrus, bet be pataikymo tu nebūsi čempionu. Ir šachmatai, kur aukšto lygio krepšinyje labai padeda mąstyti strategiškai ir kur viena vienintelė klaida turi labai didelę įtaką galutiniam rezultatui. Dažnai, tos klaidos šachmatuose nebeįmanoma ištaisyti, skirtingai nuo krepšinio. Ta protinė erdvinė kova labai reikalinga, turbūt, bet kuriai žaidimų ar dvikovinei sporto šakai. Beje, kokia partiją tikrai gana dažnai pažiūriu, nors pats jau senokai nebežaidžiu (kažkada net gana rimtą atskyrį turėjau). Štai visai neseniai net žiūrėjai blitz taurės finalą, tarp M.Carlsen ir A.Firouzja.
6. Ir pabaigai: Ko palinkėtumėte Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centro sportininkams šiuo neįprastu Lietuvoje laikotarpiu?
Žinokit, be galo smagu skaityti apie aukštus kraštiečių pasiekimus. Net nebūtinai krepšinio srityje. Visada seku, domiuosi, o kai grįžtu į tėviškę aplankyti artimųjų, visada puolu prie spaudos sporto skyrelio. Be galo įdomu, kaip ir kam sekasi bet kurioje sporto šakoje. Tad norėčiau palinkėti, kad grįžus atgal į savo mieliausią miestą Jurbarką, visada būtų ką rašyti. Tuo pačiu noriu padėkoti savo superiniams fizinio lavinimo mokytojams A.Kvietkienei ir R.Brazaičiui, kurie padėjo kai kurioms svajonėms virsti realybe, to visai net nežinodami....

Jurbarko rajono KKSC informacija

Žiūrėta: 3138 kartai Atnaujinta: 2020-04-29